Žydėjusiems

Prie kryžių ir paminklų

Žydi amžiaus gėlės,

Jei lieka užmiršti,

Žolė žaliuoja

Ir kelia savo gėlę;

Neužmirštuolės žiūri

Mažu žiedeliu,

Jų akys tokios mėlynos -

Toks pats dangus.

Tenai, tikėkime, jų vėlės,

Palikusios žemės namus.

Atgal nebuvo dar atėjusios,

Tik į žvaigždes žiūrėję,

Kažkur pasislėpė nuo mūsų

Ir sukasi laiko ratu.

Taip lekia amžiai

Tarsi strėlės,

Po mūsų gėlės vėl žydės

Čia, žemėje...

O gal ir tarp žvaigždžių tolimų?