Kai prašome dažnai,
Jau žmonės bodisi;
Juk pasikeičia net maldos,
Nors vienas žodis.
Kai per daug prašome,
Kitam lieka mažai,-
Duonos ir trupinio gailu,-
Prie stalo irgi lobis.
Kai prašome rankas sudėję,
O lūpose atsainūs žodžiai,-
Žmonės pirštais rodys...
Kiekvieną puošia
Tik geri darbai,
Kitaip ir maldoje
Jų neįrodysi....
Padėka be žodžių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą