Vis tuo pačiu keliu
Žmonės važiuoja, eina,
Bet pėdos skirtingos
Ir mato vis kitus vaizdus -
Vienam nulūžęs medis
Sukelia ir aimaną,
O kitas kuria krosnį iš tokių...
Seni keliai – buvo nelyginami:
Kalneliai, kloniai;
Vingių vingiai vis į tolumą
Ir krūmai tik iš pakraščių.
Kada dabar ramiai žvelgiu,
Ir medžio aimana,
Jau kažkada nulinkusio,
Tik aidas girgždesio,
Kai pjauna net pjūklu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą