Tokie jau mūsų papročiai,
Kad bijome klausyti,
Kaip miškai suošia,
Perkūnijos vis saugomės
Ir gėda tarti gerą žodį
Net tėvui, senai motinai...
O šitaip visi laukia,
Nemato ir akių dažnai,-
Vaikai jau nuo tėvų
Taip greitai pasitraukia
Ar tai gerai?
O vakarai tokie ilgi,
Kad brenda mėnuo,
Tyliai kažkur brenda
Į gilumą nakties,
O rytas keliasi vis migloje
Ir žodžio „myliu“neberanda,
Nėra kam jo klausyti,-
Per vėlai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą