Po darbų

Aš:

-Kai po dienos darbų

Rankas ištiesiu,

Įkaitę būna smilkiniai

Ir norisi suspausti galvą,

Kiek parėmus pasėdėti,

Kol šnypščia puodas,

Barasi šalia vaikai...

Tu:

-Taip norisi kojas pariesti,

Sėdėti taip, kaip jie -

Nerūpestingai ir gražiai.

Prie katino pliušinio

Jaukiai prisiliesti,

Kol jo dar nenudraskė

Mūsų abiejų maži vaikai.

-Abu:
Oi, buvo tie laikai,
Atrodo, taip seniai,
Kol buvome visi drauge;

Norėjosi tau skruostą

Glostyti, kalbėti ir kalbėti,

Kokia ir aš buvau,

Ir tu buvai,

Prisimeni, mane lietei...

Aš:

Mano brangus sūnau,

Dabar mes - dviese,

Bet nedrįstu sakyti,

Kad ir dabar maža esu,

Koks kažkada

Ir tu buvai...