Žmogus nemoka keistis,
Kad ir labai norėtų
Būti geras, paslaugus,
Bet lieka toks,
Koks buvo mažas,
Kaip jį tėvai išmokė
Ir nė kiek daugiau.
Ką pats jis matė,
Kaip su juo vis elgėsi
Ilgus ilgus metus,
Tada atsisuka
Tik suktu bumerangu
Net po daugel metų,-
Ne į save, deja,
Bet į kitus.
Paskui kažkas pasako:
-Dievas baudžia...
Oi, ne - baudžia
Tiktai pats žmogus,
O dangaus akys
Saugo mus nuo keršto,
Kuris vis kunkuliuoja,
Čia pat verda,
Kada nematome dangaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą