Netektis

Žmogaus gyvenimą

Palyginu su ąžuolu,

Nors jis gyvena daug ilgiau;

Nulūžusias šakas sudegina -

Atvirame lauže jos smilksta,

Krosnyje kūrenasi kaitriau,

Tik daug trumpiau.

Bet pelenų saujelė lieka -

Ten ir šen...O kas toliau?

Koks ir bebūtų tas gyvenimas,

Žaliuoti vis geriau,

Negu nulūžusia šaka pavirtus

Nepriklausyti sau.

O tas kamienas būna tvirtas,

Kada stipriausios pasilieka

Ošti ir gyventi Lietuvai.

Skiriu Romo Kalantos atminimui