Senelės pirštai,-
Jautrūs kaip širdis,-
Kiekvieną žolę skina,
Gražiai džiovina
Ir supina į verbą;
Ji pašventinta ilgai stovės
Prie šventojo paveikslo,
Laimins trobą, šeimą.
Ateis ta šiluma
Į svetimus namus
Ir uždainuos gal sutartinę,
Nuo gaisro kambarį apgins,-
Gaisrai be dūmų
Dažnai degina krūtinę...
Laukų gėlė tada primins,
Kur tikra meilė -
Pievoje Tėvynės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą