Tos ilgesio dainos bekraštės
Ir drebančios širdys kaip stygos;
Visai vienas likęs suklumpa
Net briedis, šuoliuojantis girioje.
Nelygūs aukšti, žemi tonai
Užkliūva, ištirpsta ir sminga,-
Sopranas, o tu - baritonas
Prie rampos šviesų nesutilpom...
Išskyrė taip naktį ir dieną
Rytais miglos kilo ir kilo,
Suderino vakaras tylą,
Saulėlydis plaukus nukirpo.
Saulutė ir aš taip užmigom...
Oi, mėnuo prie mūsų prislinko
Ir pavogė bučinį vieną,
Į posmą gaidas sau surinko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą