Gyvenimo lapai nukrenta,
Ruduo auksinis
Šaltai žiemai nusilenkia,
Sustingsta ledo
Amžinai balta pluta,
O vandenėlis teka,
Aklmenėlį glosto, glaudžia,
Suvirpina akordas
Jo gelmes...
Ir skyla ledas kaip balta gėlė
Upės tėkmėje,
Po to prie kranto...
Kiek daug erdvės
Rachmaninovą besiklausant;
Čiurlena laikas pro akis -
Tai mažas želmenėlis kyla,
Kaip drugelis neša
Ant sparnų ramybę, tylą,
Net vienadienį laiką,-
Jo būna tiek, kiek reikia,
Kad ši simfonija
Iki paties gyvenimo finalo
Skambėtų tuo pačiu ritmu,
Gyvybė bėgtų ir iš mūsų,
Ir į mus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą