Didžiausias
– žemės namas,
Jo
stogas – mėlynas dangus,
Jame
skaisčiausia – saulė,
Nakčia
užsidega daug žiburių,
Tarsi
žiūrėtume vis pro kitokį langą…
Čia
– sodai ir miškai,
Žaliuoja
lankos,
Jų
nuokalnėmis sūkuriuoja upeliukai
Ir
suteka į Nemuną…
Oi,
koks dosnus čia žemės stalas,
Už
kurio telpa paukščiai,
Žvėrys
ir žvėreliai,
Olos
ir urveliai,
Anot
A. Baranausko,
O pro
kiekvieną sienos plyšį
Vėjas
žvalgosi…
Atsidūsta
Žemė, motina sena,
Suglaudžia
delnus maldai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą