Po Verba

Nelaužiu kadagio šakos,

Nes šis medelis – šventas,

Yra mano galvelėje jie du,

Kuriais galiu vis džiaugtis.

Kasdien einu ir pažiūriu,

Kaip noksta mažos uogos,

Mėlynos pavasarį,

Nesu nuskynusi ir valgiusi

Ir niekas jų nelaužia,

Niekas neskina.

O kartais sakant vis girdžiu,

Kad negeri miestiečiai, –

Taip sakyti – šventvagiška.