Kiekvienas
žodis – lobis,
Išsaugotas
senolių
Jis
tampa ta gija,
Kuri
sujungia žmones
Ir
eina per kartas,
Kaip
tėvas paskui plūgą
Kažkada...
Nebereikia
šakių,
Senos
dalgės, arklo
Ir
jaučių ariamų jau nebėra,
O
tėvas arė, pjovė,
Į
vežimą krovė,
Liko
tik žodžiai
Jo
vaikų atmintyje.
Skaitau
šio amžiaus knygą
Ir
byra per skruostus rasa...
Čia
– „Mūsų Lietuva.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą