Pavasario ašarėlės

Dažnokai tenka eiti

Vis prieš vėją,

Išspaudžia ašarą

Ir dangaus nematai,

Tik saulės žiburėlis

Spingčioja aukštai...

Vėjelis gena

Ir baltą debesėlį,

Bet jis gi susijungia

Su kitu – draugai,

Kuo jis didesnis,

Tuo stipresni visi prieš vėją,

O ašaros nurieda

Ir lietaus lašais...

Oi, kokia kaitri

Pavasario saulutė,

Žiūrėčiau ir žiūrėčiau

Į baltą debesėlį,

Mojuoju paukščiams,

Parskrendantiems iš toli,

Barstau ir jų takus

Gimtinės žemėje

Vien gėlėmis.