Samanėlės

Gaji senoji obelis,

Apsamanoja ir žaliuoja

Visą ilgą žiemą.

Kur tik nėra jos sėklų,

Kad ir netyčia pasisėjusių, –

Prie visų pakrūmių,

Ne tik soduose,

Susimaišiusios su ievomis…

Gyvybės sėklas saugo samanėlės,

Viduržemį pakyla,

Apsipila rasos lašais atšilus,

Maži maži žiedai – ant kelmo,

Ant akmens ir pievoje.

Apsamanoja kryžiai,

Mūsų besikeičiančias viltis

Iškėlę.