Stropumas
Kuo gi
žmogus skiriasi nuo genamo darbinio arklio? Kas jo laukia, kai
nebegali bėgti? Daug klausimų kyla, kai permąstau savo gyvenimo
istoriją.
Nuo
mažens vaikai yra stropūs, atsakingi už tai, ką dirba, mato savo
tėvų ir vyresniųjų pavyzdį. Kaimo vaikas žiūri, kaip tėvai
keliasi su saule, o vakarais vis dar kažką ir prietemoje dirba, o
prie žibalinės lempos narplioja tėvas virves, taiso padargus ir
žiemą pavasariui, o moterys verpia, audžia. Viską pasidarydavo
sau patys: vyriausioji sesuo siuvo, vėlė veltinius iki vidurnakčio.
Žiūrėjau sėdėdama ant suolo, net sėdynėje pūsles suveldama, –
kas daugiau daryti, kai dar nieko nemoki. Labai anksti tėvai ir
sesuo leido sėsti prie ratelio, austi, vyti siūlus audimui. Ilgai
dar mėtėsi pastogėje ir staklės, virpstai, nors niekas nebeaudė
namuose.
Dirbau
kolūkyje ir namuose, nes tik iš tų 60 arų ir pragyvendavome, tada
nieko pinigais nemokėdavo. Parduodavo tėtis turguje mamos
paaugintus paršelius, porą sau pasilikdavo, o karvutė – viena,
daugiau negalima vienai šeimai laikyti, tik keturios avys –
didelis turtas. Visur dalyvaudavau, kai paršeliai išvysdavo
pasaulį, turguje stebėjau, kaip tėtis derasi ir siūlo pirkti.
Bėgdavo arklys neraginamas namo, skubėjo į ganyklą. Kratausi
vežime, o paskui sėdmenys skauda, bet praeina , nors ir smagu, kad
esi drauge su tėveliu.
Dar
broliai išsikeisdavo su kaimynais triušių, bet tie mokėdavo
pabėgti ir apsigyvendavo krūmuose ir triušiukų atsivesdavo, –
nesugaudysi visų bėglių. Visi bėga į laisvę...
Išmokau
ir padargus susitaisyti, arti, visų darbų, nes tėtis ramiai
pasakydavo, pats buvo pragyvenęs du pasaulinius karus: „ Nežinai,
vaikeli, ko prisireiks“. Teko visko ir dirbti, prisireikė.
Kai
baigiau vidurinę, turėjau atidirbti kolūkyje, tik tuos išleisdavo
toliau mokytis – į laisvę, kurie turėjo kažkur pažinčių...Oi,
koks saldus ir dabar žodis „laisvė“...
Prisiminiau,
kaip veršiuojantis priimdavau mažylius, valydavau juos, pakeldavau
ir pristumdavau prie tešmens, kad greičiau sustiprėtų. Ne visada
lengvai: užstrigdavo gimdami, o kaip prisišauksi ką: veterinarijos
gydytojas vienas kelioms fermoms. Ir dabar akyse vaizdas, kai niekaip
vienai nepavyko, nes atbulai ir įstrigo. Sėdau ant juodos kumelės,
kuria veždavo brolis pašarus ir ją gyniau, kiek įmanydama pas
veterinarą, kad tik suspėčiau, nes ir karvė nudvės, jei
nesuskubs į pagalbą. Jis irgi jojo visu greičiu greta į fermą,
abu bendromis jėgomis susitvarkėme. Tik paskui pajutau, kai praėjo
baimė, kad labai skauda sėdmenis, trūko suveltos pūslės. Dabar
galvoju, kodėl tada taip stengiausi, karvė – kolūkio...
Po
daugybė metų, kaip dabar jau atrodo, jau buvome laisvoje Lietuvoje,
teko verpti, siūti ir veisti akvariume žuveles, žiurkėnus,
paukštelius ir pardavinėti turguje, nes mokytojos atlyginimo
neužteko ir duonai. Per vasaros atostogas dirbau kioske prie
turgaus, nes buvo patogu anksti rytą prieš darbą parduoti ir spėti
į darbą. Keistai pavadinome ir kioską: „Spekuliacija“, nes
parduotuvės buvo tuščios – blokada...
Namuose
padėdavo jau sūnūs, nes nebuvo jiems kitokio darbo – viskas
iširo, buvusios gamyklos griuvo, o nauji verslai neprasidėjo.
Žuvelėms
gaudydavome rytais maistą: ciklopus, dafnijas, klumpeles. Iš
turgaus nusipirkdavau ir kitokių kirmėlių žiemą. Visur bėgte...
Atidarė
mokyklos rūsyje siuvyklą ir per vasaros atostogas su kita
biologijos mokytoja nuėjome, tris dienas pasimokėme prie elektrinių
siuvamųjų ir „verloko“, kuriuo apsiūdavome siūles ir siuvome
„Adidas“ sintetines kelnes. Matydavau jas dėvinčius žmones ir
galvodavau, kokiomis sąlygomis jos rūsyje pasiūtos...Nepratusi
visą dieną sėdėti ir dar stresas, kad nespėsiu normos padaryti,
net nepajutau, kaip suvėliau sėdynėje pūsles. Pratrūko... O kam
pasakysi, kodėl siuvu pasikreipusi.
Kai
dabar su panieka pavadina „mokytoja“, norisi tėkšti atgal, kad
daugiau nenorėtų, bet vėl galvoji, kas iš to...
Seniai
jau pensijoje, bet ir dabar rašau, padedu kai kam – veltui.
Stropiai perskaitau rytais žinias, pasisveikinau per ekraną,
atsisveikinu jau po vidurnakčio. Ačiū, kad skaitote.
Ona
Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą