Kalbos dovanos

Paukščiai iš prigimties

Teturi vieną giesmę

Ir ją kartoja visa giminė,

Girdi kiaušinyje,

Kaip tėvai šaukia

Ir ta pačia kalba

Visi kalbės.

Gėlė išdygsta ir iš naujo

Sukrauna žiedelius,

Jai saulė šilumą dalina,

Nudažo vienaip vidurį,

Kitaip nužymi pakraščius,

O vardas pasilieka,

Kaip ją pavadina

Savo kalba žmogus.

Daug mūsų žodžių

Pasensta ir jau nebežinome,

Kas mus sukryžmino,

Tarsi gėlių daigus,

Kad nesusikalbame

Nei su gėle, nei su paukščiu...

Taip trūksta tikro žodžio,

Kad neišsigintų draugai

Vienas kito,

Sutikę dovanotų žiedą,

Tada visi dažniau

Pakiltume virš debesų.