2018 m. kovo 4 d., sekmadienis

Kalbos dovanos




Paukščiai iš prigimties
Teturi vieną giesmę
Ir ją kartoja visa giminė,
Girdi kiaušinyje,
Kaip tėvai šaukia
Ir ta pačia kalba
Visi kalbės.
Gėlė išdygsta ir iš naujo
Sukrauna žiedelius,
Jai saulė šilumą dalina,
Nudažo vienaip vidurį,
Kitaip nužymi pakraščius,
O vardas pasilieka,
Kaip ją pavadina
Savo kalba žmogus.
Daug mūsų žodžių
Pasensta ir jau nebežinome,
Kas mus sukryžmino,
Tarsi gėlių daigus,
Kad nesusikalbame
Nei su gėle, nei su paukščiu...
Taip trūksta tikro žodžio,
Kad neišsigintų draugai
Vienas kito,
Sutikę dovanotų žiedą,
Tada visi dažniau
Pakiltume virš debesų.



Komentarų nėra: