Marti ir vaikaitis
Daug
dienų mamos
Verkia
dėl vaikų,
Kol
auga, serga,
Bebėgdami
sugriūva,
Skauda
– papučia
Ir
atsigauna…
Motinos
jaudinasi
Dėl
savo vaikų,
Kai
jie užauga,
Kai
nepasiseka jiems darbuose,
Kažkas
užgauna ir žodžiu,
Per
nugarą pereina
Nenusakomas
net šiurpas,
Praeina
– atsigauni…
Močiutės
dreba dėl vaikaičių, –
Vienas
mūsų kraujas, –
Jie
suserga ir užsigauna,
Dažnai
jauti užgaules,
Kad
jis – iš tolimos šalies,
Tarsi
jau nebe draugas…
Duok
Dieve, mums
Gerumo
ir palaimos,
Tada
ir būsime laimingi
Visi
po viena saule.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą