Iš tėvo – Tėvui

Kai keliame akis į dangų,

Jaučiam ir Dievo malonę,

Iš ten – nežinoma trauka

Ir amžina žvaigždžių kelionė,

Tik šiluma, šviesa palaiko,

Kad jaustume ir žemę

Sau po kojomis…

O prigimtis – primityvi,

Kai alkanas esi,

Galvoji apie duoną,

Kai bijai mirties,

Apglėbi artimą,

Meilės maldauji,

Kad būtų po tavęs sūnus,

Pratęstų tavo kraują…

Viskas – iš dangaus ir žemės,

Ko iš mūsų Dievas reikalauja,

Bet ir pasirinkti leidžia –

Tarnauti žmogui

Ir save pašvęsti dangui,

Bet žemėje ir žemiški

Įstatymai,

Kuriuos ir patys kuriame,

Ir laužome…

Oi, kad užtektų vykdyti

„Dešimt Dievo Įsakymų’’,

Būtume patys laimingiausi

Ir eidami į dangų.