Pavasario snaigė

Šaltis sukausto upę,

Bet ji toliau bėga,

Kaip mūsų amžius,

Srovele gyva,

Išgraužia pamatus

Ledo pilies,

Pastato įspūdingas skulptūras…

Nuo jų ilgokai atsispindi

Mūsų istorija,

Įsigeria į žemę tirpdama,

Kol vėl iš dangaus nukrenta

Baltutės snaigės,

Bet jos greičiau išnyksta

Prie žemės prisiglaudusios,

Tarsi šiltam delne…

Žiūriu į baltą debesį,

Pagaunu snaigę,

Jaučiu, kokia esu čia

Laikina...

O ji manęs paprašo:

„Kalbėk dažniau apie mane’’...