Tėviškės medžiai

Seniai nupurtė vėjas

Gelstančius lapus

Prie pilkapių senovinių,

Pasėjo sėklas ateities,

Paminklais medžiai stovi...

Kas atgulė šalia,

Kai kulkos švilpė,

Kitus užpustė smėlis,

Prisiglaudė, lyg motina sena

Prie juodo kauburėlio,

Budėti pasiliko...

Tu – mano grūdas,

O aš – tavo vaikas,

Tėviškėle.