Neužkibome?

Arčiausiai mūsų – voras,

Nemiega jis ir žiemą,

Veja siūlą ploną,

Per vasarą siūbuoja,

Net plaukioja per blogą orą,

O pakui įsitaiso

Kur pakampėje trobos

Ir museles medžioja

Ar vonioje ir spokso

Į nuogą mūsų stotą...

Kiek bevaikytum,

Jis visada tau – akyse,

Net kryžių sau

Ant nugaros nešiojasi,

Atrodytų, toks šventas,

Kol sotus, toks doras,

Kai nesi pas jį pakliuvęs

Ir išdžiovintas ant jo siūlo plono.