Visą
gyvenimą mezgi,
Neri
sau metų kraitį
Ir
mintyse siuvi vaikams
Gražiausią
ateitį...
Dar
nesibaigia kamuolys,
Užaugs
ir provaikaičiai,
Kol
mato akys,
Kol
dar jų balsus girdi,
Esi
laiminga ir jauna,
Apsiuvinėta
prijuoste,
Nors
veji devyniasdešimtąjį...
Kiek
čia tų metų,
Jei
neskaičiuoji valandų,
Pasiremi
lazda pavasarį
Ir
sėji grūdelius
Į
naujas lysves,
Rudenį
vaišinsi vaikučius,
Sode
kritusiais obuoliais,
Rausvais
serbentais.
Ne,
nepamiršau gėlių,
Kurių
apstu palangėse.
Brolienė Bronė Pranckevičienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą