Žiūriu
pro medžių šakeles
Į
mėlyną padangę
Ir
čiulbu giesmę,
Kurią
giedojo motina
Man
dar negimus,
Bet
išgirdau, išmokau,
Kad
šakelė, ant kurios esu,
Yra
pati brangiausia.
Žiedelis
krenta ir skaudu,
Nes
nužydėjo ir pasibaigė giesmė,
Užmezgė
sėklą – nuostabu,
Kad
rudenį vėjas pasės
Į
žemę mūsų šventą...
Kaip
kvepia vyšnios,
Sode
obuoliai,
O
paukščiai kažką renka...
Surinkau
žodyje raides,
Iš
kurio giesmės kyla
Į
padangę...
Mylima
tėviške,
Gražūs
tavo laukai,
Puošnūs
miškai,
Kai
žydi ievos garbiniais,
Kaip
mano ir motulės galvos...
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą