Ona Baliukienė
Kiek
pamatyta žemėje,
Parodo
akys,
Kiek
skirta dangui – maldoje,
Kiekviena
raukšlė – laimė,
Nes
tiktai tavo kaktoje...
Žiūriu
į tavo veidą,
Tarsi
glaudžiuosi prie tavęs,
Juk
tokios pačios mūsų rankos,
Sodinančios
ir skinančios gėles...
Po
odos danga
Teka
tas pats kraujas,
Jis
matomas tik mūsų amžiuje,
Kai
nebėra ko slėpti,
Girdisi
kaip aidas
Lakštingalos
giesmė miške...
Ji
nešasi į lizdą smilgas,
Mūsų
žilą plauką
Ir
kloja patalą
Vaikams...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą