Šventės

Skiriu sūnui Pranui

Gyvenimas gražus,

Kaip nenuskintas žiedas,

O vazoje jis vysta,

Nemato saulės ir dangaus,

Metai – tai lapai,

Kurie krenta, –

Žydėti nebėra prasmės.

Nebūtų švenčių,

Niekada neskinčiau,

Nelaužyčiau gėlės,

Žydėtų ir kvepėtų

Kol senatvė palengva ateitų,

Kaip mums visiems.

Palūžta jėgos, jų neatgaivinsi,

Nėra ir amžinos gėlės,

Todėl skinu ir dovanoju

Žiedą atminties,

Kiek šiandien leista,

Kad vazoje žydėtų

Per visas šventes,

Nes kasdienybė tik prislėgtų,

Mano šviesias mintis...