Ko
žuvusieji nesuspėjo,
Už
juos javus pasėjo
Vaikai,
vaikaičiai,
Tarsi
vėl sužėlė
Gyvybė
gatvėje,
Kur
yra tik vienas mažas sklypas
Po
kančios, kaip vėjo...
Čia
buvo kažkada ir turgus,
Vežė
kaimo žmonės vežime
Savo
šiokiadienius,
Ratai
braškėjo,
Grūdus
į šilką mainė,
Tuštino
pinigines,
Kai
pirko sau batus,
Nes į
bažnyčią eidamos
Juos
kelios kartos vis avėjo.
Čia
skelbė ir žinias,
Kur
gaisras ar audra
Paliko
be pastogės...
Baisiausia
kaina – žmogaus gyvenimas
Kovų
lauke
Už
savo tėviškę pasibaigė,
Lyg
nupūtė gyvybę
Per
anksti, be laiko, vėjas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą