Dažnai
sapnuoju savo svajones,
Nuleista
galva laukiu,
Kada
pasaulio žmonės pastatys
Didžiulį
gėdos stulpą,
Prie
kurio pirmąkart prikals
Nelaimėlį
Achilą
Užgydys
strėle peršautą jo kulną,
Kada
atkimš ausis
Gudriajam
Odisėjui,
Papasakos
jo klajones,
Ištikimybės
žmonai, savo šaliai
Iškels
didžiulį taikos lanką,
Kuris
sujungs, aprėps pasaulį,
Ant
gėdos stulpo surašys
Visus
visus karus,
Sudegins
neapykantą ir karo vėliavas.
Kol
to nebus,
Sapnuosiu
baisų sapną,
Kad
prisikėlė visos vėlės
Ir
eina iš kapų,
Nes
žemėje neliko vietos,
Kur
iškast duobės,
Kad
nepaliestum žuvusių,
Karo
taikių aukų,
Jų
kaulų sudūlėjusių.
Visi
karai – Achilo kulnas
Ir
nelaimės Odisėjo,
Vien
drauge sudėjus.
Kur
gėdos stulpas,
Negi
ir jis, kaip kaulai,
Subyrėjo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą