Kamanė

Žiūrėk, kaštonai žydi,

O bičių spiečius dūzgia

Garsiau, skardžiau

Nei visas avilys,

Čia ir kamanė taiso

Savo sulytus sparnelius,

Po vieną dulkę lipdo

Ant plonų kojyčių,

Tarsi su nuospaudomis,

Nuo pernykščių batų,

Nuavėtų, nutrintų...

Bridau viršūnėmis,

Sudrėko mano kojos,

Kai pailsau, palindau po lapu,

Iki namų pėsčia klampojau,

Sukau aplink ratus

Ir paskutinis sielos maistas

Į žemę grįžo, nubyrėjo,

Kažko širdy neberandu.

Nebarkite manęs,

Nepykite – tai mano duona,

Kiek atnešiau ant basų kojų,

Tiek turiu.