Pražydo senos obelys

Labai anksti

Šįmet pražydo sodai,

Kai kurie net pamiršo,

Kad labai seni,

Grublėtos rankos baltos,

Seniai nematė darbo juodo,

Laukai žali,

Geltonom pienėm papuošti,

Tarsi sena daina

Vis atkartoja iš rudens arimą,

Strazdo lizde vaikai pakilo

Ir laukia duonos – tik baltos...

Oi, obelys,

Beaugdamos taip išsikraipo,

Kaip sąnariai senolių,

Ant kelių besiilsintys...

Seniai arklio nekinkė,

Nekaustė jo kanopų,

Nelaikė rankose ir pasagos naujos,

Ką iškasė iš žemės,

Pakabino ant staktos,

Prie jos pasimatavo ūgį

Bręstantys vaikaičiai,

Nes praeitis užbrėžė brūkšnį,

Be vagos...

Lietus nuplauna molį,

O rūdys lieka ant senos...

Čia ir laimėjimai, ir pralaimėjimai

Paliks visiems laikams,

Visoms kartoms.