Iš
kur atėjome,
Ten
ir išeisime,
–
Iš
žemės grumsto
Sukurtas
žmogus,
Į
žemės gelmę pasinėrusį
Gali
prikelti tik dangus.
Pražystame,
kaip ieva
Ar
kvapnus šermukšnis,
Nupurto
vėjas rudenį lapus,
Raudonos
uogos dega
Visą
ilgą žiemą
Ir
žalios pušies žvakės spingsi
Ant
geltonų smėlio kalvų...
Vakaro
maldą sukalbėjau
Ir
užmigdžiau vaikus,
Tada
pro langą pažiūrėjau
–
Gražiausia
žemė keliasi
Su
ryto vyturėliais,
Kur
džiaugsmo, meilės,
Atradimų
buvo valandų,
Tik
man skirtų.
Oi,
koks gilus dangus,
Kaip
žvaigždės kažkur skrieja,
Viena
nukrito nuo skliautų,
Ten
ir sugrįžta vėlės
Po
žemiškų vargų...
Naktis,
tylu, ramu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą