Mano ir tavo

Savi namai – ne mano, –

Už juos taip brangiai

Sumokėta ir vis moku.

Savi takai – ne mano, –

Jais ėjo visi žmonės,

Liūdėjo ir dainavo, šoko...

Aukštas dangus – ne mano, –

Juo skrenda paukščiai,

Nes turi jie sparnus kitokius,

Negu mano, – aš nemoku.

Savos tik rankos,

Kurios daugel gali,

Kol nesugrubo pirštai,

Delnuose pūslės neiššoko.

Savos ir akys,

Kurios pamato pakelės berželį,

Pasvirusį nuo vėjo,

Savos ir kojos,

Kurios paglosto jį prišokusios.

Ko sieloje nėra,

Ne mano...

Sava tik ašara,

Kurios vis sulaikyti neišmokau.