Tėviškės kvapas

Šiltųjų kraštų palmę

Lietuvos ąžuolas atstoja, –

Stiprus liemuo, maži žiedai,

O gilės – didelės ir brandžios –

Nubyra ir sudygsta vis naujais daigais...

Po juo randu pavėsį dieną karštą

Ir nuo lietaus apglėbia lapija,

Net paskutinis numeta lapus,

Lyg savo žemę saugo,

O paskutinis sprogsta

Su maumedžiais žaliais.

Kaip kvepia miškas – ąžuolynas,

Kaip švelniai glosto vėjas maumedį,

Kada jis krauna naują,

Raudoną žiburėlį,

Tarp kvepiančių spyglių

Pavasarį naujai...

Visi medžiai – vienodai gražūs,

Su lapais ir spygliais

Visi skirtingai kvepia,

Tik tėviškės kvapu,

Tarsi rugine duona,

Žalių kalnelių kepurėtais medžiais,

Smilkytais kadagio šakelių

Gelsvais kepalais.