Neturiu
drobės nei dažų, –
Motinos
skrynią pabaigiau
Ir
uždariau – brangu...
Perku
spalvas iš pievų
Ir
pigių žiedų, –
Labiausiai
pienes,
Ramunes
myliu.
Piešiu
akis
Tik
juodu teptuku,
Bet
matau mėlyną ir žalią,
Kokias
ir pati turiu...
Mano
paveikslas – iš akies,
Be
kontūrų ir apvadų,
Visa
pakrantė – iš spalvotų akmenukų,
Renku
ir kraunu
Į
prijuostę pritūpusi...
Nupiešiu
bangą ežero,
Kai
gainioja audra,
Mano
valtelė – paprasta,
Labai
maža,
Paleidžiu
giesmę į gelmes,
Kiekvieną
akmenį tenai panardinu,
Kad
būtų piešinys,
Kaip
žemė – margas, apvalus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą