Lietuvos rašytojų sąjungoje. Benedikto Janušėvičiaus foto
Gražiausias
medis, kol dar jaunas,
Nors
labai nesaugu,
Kažkas
jam numina viršūnę
Ir
kreivas užauga,
Išknisa
šaknis kurmiai,
Paskui
dar kinvarpos sugraužia
Ir
lieka gilūs randai
Net
po žieve,
Laike
susisuka ir lapai,
Kur
saulė rašo naują dieną,
Šešėliais
barsto
Jau
užaugusį kamieną
Ištisus
metus...
Jei
užkliuvai, žievę nudyrė,
Liko
gyva žaizda,
Ji
matoma kas dieną,
Todėl
ir stovi tyliai vienas,
Kad
tavęs nepastebėtų,
Nes
paukščiai skris, praskris
Ir
nesusuks lizdų.
Bet
akys – gyvos...
Ona Baliukienė
Benedikto Januševičiaus foto
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą