Už tuos, kurių jau nebėra

Grįžtu vėl į šventas vietas,

Gal pasimesti ir paverkti,

Kad toks gyvenimas žiaurus

Ir duona ima karstelėti.

Šventi paveikslai ir vanduo,

Iš gyvojo šaltinio trykštantis,

Galėtų tik paguosti,

Laimingą motinystę...

Kai susimaišo dūmai ir ugnis,

Aptemsta ir šviesi padangė...

Kur tada saulė trobose,

Kur pamatysiu angelą?

Kada ramybė ir taika,

Gali kalbėti maldą.

Kam duotas kryžius ir kančia,

Kas likusius paguos nelaimėje?