Genys

Dangus pavasariu alsuoja,

Pažėrė saulė spindulius žemyn,

Medžių kamienai aprasoję,

Rausva, kaip visada, pušis.

Kol žemė neša šaltą svorį

Su sniego, ledo kauburiais,

Pavasaris neaplankys.

Genys landas skaičiuoja

Senųjų ąžuolų viršūnėse

Ir byra skiedros

Tuk tuk tuk,

Kaip kalvių amatų mokykloje,

Tiktai diena ilgyn...

Nuo kibirkščiuojančių ledų

Žalieji lapai saugo

Dar miegančias

Žibučių mėlynas akis...

Kaip laukiu tos dienos,

Kai vėjas kalvas pabučiuoja,

Svaigina ievų kvapas,

Baltas žiedų žavesys...

Dabar tik šiugžda rudi lapai,

Lipdami prie kojų,

Žydėti – per anksti.

Paglostau žalių samanų pilis,

Nuo ąžuolų nulūžusias šakas

Kilnoju akimis...

Tuk tuk širdy.

Kokie panašūs mes:

Tu – ąžuolas,

O aš – pušis,

Gyvenimas – genys.