Kada
atrado žmonės,
Kad
keliai į tolį nusidriekia,
Išgrindė
juos akmenimis;
Dardėjo
ratai,
Ausyse
net atsiliepia
Jų
garsas iki šiol...
Kai
pakelia sparnus,
Tarsi
paklydę paukščiai,
Ieškodami
kitų namų,
Nežiūri
jau į žemę,
Ieško
aukščių
Ir
laimės trupinių,
Kurie
nubyra ir sugula į grindinį
Po
vieną plunksną,
Vėjo
papučiami dar sujuda
Ir
darosi taip nejauku,
Kurie
palieka laukti
Meilės
ir tėvų...
Tik
tiek tų laimės trupinių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą