Jaunų pėdomis

Linas Kojala ir aš

Artėja vėl pavasaris,

Medžiai jau pasiruošę

Priimti gyvastį – žalius lapus,

Koks vienišas atrodo

Dar pernykštis – rudas, sausas,

Kuris paliko ant šakos...

Seni lapai – istorija,

Ji vertinama įvairiai,

Kas gera – balta,

Bet ta spalva – tai spektras,

Net iki pat juodos.

Pro juoda persisunkia

Kraujo lašas – taip raudonas,

Nudažo rytą ir gyvenimą

Ir plintančiais lašais, –

Pavasariniai lietūs nemalonūs,

Kaip kruvini istorijos aidai,

Tada prisimeni ir foną,

Kaip tu gyvenai...

Tik su jaunais ir ateitį matuoju,

Tikiu juodu ant balto

Parašytais žodžiais:

„Kas eina priešaky, –

Tam kelią šviesų,

Tiktai eik.“