Pienės

Pavasarį pražysta pienės

Ir suvilnija bangomis

Kalneliai ir dirvonai,

Jų akyse saulutė slepia

Rasos lašus, kol jie maži.

Kada išdžiūsta pienės,

Nuskrenda toli toli

Baltieji skėčiai,

Po vieną leidžiasi į žemę,

Pakimba ant žolynų,

Voratinkliai sugauna

Ir motina jų niekada

Daugiau nebematys...

Kai vėl pražysta,

Gal ir susitinka,

Bet tik panašūs būna,

Prasilenki ir nueini, -

Visų žiedai pilni

Ir kvepia medumi,

Nesugrąžina laikas,

Ką jau prarandi...

Balti pūkeliai – visada balti,

Tik mintyse su jais skrendi.