Juozas Erlickas
Dovanoja
žmogui kojas,
Bet
kol auga, tol ropoja,
Dovanojo
ir rankas,
Pirštai
riesti – į save,
Kai
du kumščiai susiriečia,
Gražus
daiktas pro juos šviečia...
Kas
pamato, įsižeidžia,
Tarsi
pirmąkart atskleidžia,
Kiek
jam rodė, kiek jisai
Į
panosę – atkakliai.
Tam
ir duota du nykščiai,
Iš
jų gimė Anykščiai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą