Keliauja
mintys – angelai
Per
žemę, dangumi,
Kaip
liūdno vaizdo riterio paveikslas,
Palikęs
Dulsinėją namuose,
Kad
saugotų brangiausią turtą –
Meilę...
Su
juo žygiuoja tik ginklanešys,
Juokingas
ir patenkintas,
Kad
gavo laimę pakeliauti
Ir
susirasti sau pastogę ankštą...
Kiek
pikta žemėje,
Prieš
jį toks menkas skydas,
Geležinis
kardas,
Neleidžiantys
užmigti,
Prie
žemės prisigaudus
Ant
kito šono apsiversti...
Kas
būtų, jeigu sektų iš paskos
Vaikų
būrys, skatikų kaulytų,
Pakilus
į aukštybes nepadėtų
Ir
malūno sparnas...
Pakeleivinga
žemiška mintis
Sau
duonos susiranda,
Visas
nelaimes žemėje supranta, –
Esu
šios žemės moteris,
Kuri
tik meilę saugo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą