Radau
į vieną gabalą
Sulydytą
metalą,
O
viduje – skylė
Kuri
nuo smūgio detonavo,
Bet
krito juk ne vienas sviedinys...
Po
jais – betonas,
Vienos
nuolaužos ir kraujas –
Ne,
ne žvėries,
Tik
sužvėrėjusių žmonių,
Kurie
paleido šūvį
Ramiai,
taikos metu...
Užkliudė
motiną ir vaiką,
Nieko
nesirinko,
Kariaujama
su keršto ugnimi;
Pasijutau,
kad ir dabar esu
Mūsų
pasaulio vaikas,
Būt
pakirsta kasdien galiu...
Nauja
epochos praraja,
Ką
aš galiu prieš smurtą?
Tiktai
nušluostau ašaras,
Kaip
žuvusiųjų kraują,
Nuo
savo veido
Ir
kitų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą