Praregėjimai

Kalbas sumaišė ne dievai,

Tik patys žmonės,

Apsiginklavę ietimis,

Paskui aštriais kardais,

Kapojo ir genėjo

Prigimtinį medį vėzdas

Ir vis aukščiau, giliau,

Kol liko mažas augalas,

Nuskurdintas nuo vėtrų,

Bekvapis, lopšine neužmigdytas,

O žodžių lieka tiek mažai,

Kad telpa tik į vieną rėtį...

Oi, daug labai žodynų,

Bet žodžiai svetimi dažnai.

Neranda žodis savo vietos,

Priglusta šakos prie kamieno

Ir skundžiasi daina,

Ką darė nuo senų laikų tėvai...

Dar šaknys žemėje,

Bet sėklomis apsėtas

Dirvonas žalias nyksta,

Babelio bokštas svyra,

Jį ramsto netikrieji angelai...

Ir dainoje nelieka žodžių,

Kurie šildo,

Kariauja žmonės,

Visi su visais...