Bandau
užlyginti pėdas,
Kasdien
jas užpilu
Smėliu
ir žvyru,
Palieku
nuodėmes, skriaudas
Giliai
giliai po žemėmis,
Kad
niekada nebe iškiltų.
Užberiu
juodos žemės,
Pasodinu
ten rožę:
Žydės,
kvepės pasauliui,
Paskleis
mano vaikams,
O gal
vaikų vaikams
Pasėtą
grožį...
Nuo
ryto iki vakaro einu
Keliu
duobėtu,
Bet
vis tikiu ir laukiu,
Kad
rožės sužydėtų...
Kai
lyja, laisto,
Kai
sninga, dengia metų pėdas,
Pavasarį
ir vasarą,
Ir
iki pat rudens,
Prie
rožių dygsta piktžolės,
Bet
mano paskirtis – ravėti,
Prie
gatvių eilėmis – žibintai,
Kad
kelią šviestų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą