Kai
šalta, tik tada jaučiu,
Kad
ir tau šalta,
Toliau
ir nematau,
Kas
tik po kojomis,
O
žiemą – balta,
Slidu
kelio viduryje,
Kur
ėjome abu ne vieną kartą...
Visi
keliai – ne mūsų, –
Jie
išgrįsti akmenimis,
Dar
užpilti juodu asfaltu,
Pro
juos prasikala žolė
Ir
auga, kada šilta...
Kai
einame abu,
Dar
susikibę rankomis,
Tada
ir miname pėdas plačiau,
Net
kelio pakraščiais
Supiltas
žvyras girgžda;
Tai
kas, kad vakaras arčiau, –
Keliai
prasideda nuo vienos pėdos,
Vieno žodžio, nuo minties,
Kad
einame į saulę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą