Kiekvienas
žemės lopinėlis
Nėra
tuščias,
Net
smėlyje gyvena
Skruzdėlių
šeima,
Savo
vaikus išsaugo
Ir
iškelia ant smilgos
Visą
savo giminę,
Kada
užklumpa liūtys,
Vėjas,
dargana...
Kiek
mūsų šalyje
Mažų
vaikų užauga,
Be
tėvų šilumos,
Tikrų
namų,
Kaip
jie pradės
Savo
gyvenimą
Tarp
nepažįstamų ir svetimų?
Pasaulis
– tai didžiulis laukas,
Kiekvienas
statosi namus,
Dabar
ir smėlis,
Vėjo
pustomas,
Labai
brangus, nestabilus,
Griebiasi
smilgos
Ne
tik skruzdėlė,
Bet
ir žmogus, –
Kitaip
– pražus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą