Kas mūsų viduje

Mūsų vaikai – pasaulio gėris,

Jų sielose pražysta

Spalvų pasaulis

Ir garsų darna,

Užauga ir subręsta,

Kur juos pasėja vėjas,

Net kitame žemės krašte,

Ties akmenų briauna...

Gal ne karalius nuogas,

Nuogas jo šešėlis

Ir nuoga baimė viduje,

Kad nematytų vaikas,

Kas bus po kelių metų

Ir jame?..

Iš kur ta juoda baimė

Savojo šešėlio,

Kai bręsta sėklos

Obuolio viduryje?

Išgraužia neviltis, išgeria sultis,

Bet palieka sėklas,

Kad pasirinktume gerąsias

Savo viduje...

Viskas kartojasi laike.