Žiemos alsavimas

Būna akimirkų,

Kai sėdim dviese;

Tas vienas kambarys,

O sienos – atskiros,

Per žingsnį esame,

Bet lieka siena,

Kurios nepaliečia

Joks sielų judesys...

Žiūriu į šviesą,

O juoda siena daug arčiau,

Už jos pasislepia diena,

Užgęsta šviesos,

Nors ir už lango šviečia pilnatis...

Ne, ne užuolaida,

Kurią galiu atskleisti

Ir matosi toli toli,

Kur nusileido saulė,

Kur vėl kyla,

O akyse šviesėja

Gelstantis ruduo.

Prie medžio stoviu, noriu prisiglausti,

Pasidalinti aukso lapais

Nuo visų dar žemės namo

Šviečiančių langų,

Pakelės beržų...

Oi, baltuoja liemenys:

Alsuoja taip žiema,

Kaip ledo siena,

Prieš mane, už jų...

Ruduo. Šviesu.