Vėjeli,
tu nekaltas,
Kad
man nuo tavo žodžių
Dabar
šitaip šalta,
Ne
vasara – ruduo
Ir
dangaus skliautas,
Kaip
juodas debesis,
Virš
galvos užsitraukė.
Ne
Dievas davė kančią,
Tai
velnias akį merkė,
Kad
eitume į pragarą
Praradę
viltį, užsimerkę...
Pro
debesis plasnoja
Juodas
varnas – tai tik mintys,
Kada
ant žemės nusileidžia,
Skaudžiai
susižeidžia...
Viena
koja – į sniegą,
O
kita – į purvą,
Snapu
– į juodą dirvą;
Iš
ten ir duona auga,
Vandens
srovė nuplauna
Juodą
mintį...
Oi,
vėjas šiaušia plunksnas,
Vieną
nuplėšia ir pamirko
Į
saulės spindulį;
Ant
balto smėlio
Juodas
lašas krinta
Ir
pradingsta...
O gal
į Velnio akmenį pavirsta?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą